Įrašykite praleistas raides VI

 

Bet rasi ir Vilius kurdien taip isimauds šaltame vandenyje. (I. S.) O motna jai prikšo, kad ji nežnanti, kokį mergininką dar savo gvenme nusitversnti. (I. S.) Kai pritlusiais laukais atplaudavo varpų skambss, sužadindavo trumpą maldngą nuotaiką ir vėl nuščidavo, jie dar lgą laiką kako vis klausydavosi. (J. M.) Ir ją prisimns, graudavosi, pats savs neapksdavo. (K. Bo.) O jis bvo aštniolkos metų ir šėjo iš savo kaimo, kad daugu į jį nebegržt. (K. Bo.) Dažnai galvoju apie ms perspektvą, bandau nustatti naujusius brstančios smonės vstmosi dėsnius. (A. Z.) Atrodo, patenkinta savmeilė turėjo džigauti, tačiau vieto kerštingo trumfo širdį slėgė nepakelmas sunkmas. (J. Av.) Galvoj mintys tingo, tolo, tik tarpais suspurdėdavo, suplvendavo tartum beužgstančios žvakės liepsnkės. (V. B.) Kada lmpa užgso prie mano lovos, aš pabadau su ankstyvaisis paukščis. (V. M.) Pratrūksiu tokiu širdį drskančiu raudojmu, kad ložėj kažin(kur) nualps išblusi mergaitė ir salėjžirovai bus ilgai nuo išgsčio pastrę. (V. M.) Juoda lednė baimė pasvej roges, šalta, stingdanti lenksi prie vaiko ausies: neatsigržk, jei atsigręi, pavirsi varvekliu. (V. J.) Ir taip sitraukus į darbą, trejtas dienų vėju pražė. (M. K.) Staiga jdvjų dėmsį pasiglmžia iš kakur abėgusi avis. (J. V.) Leiskt sužnoti, gerbmasis jubilate, su kokis paveikslais kovojo js žmona? (J. M.) Jau tas jos vardas senji baurus: kaip galma mergaitę krkštti Regina! (I. S.)

Parduotuvėje moteris užtrko. Ržosi stovėti eilėje dl saldainių, be to, reikėjo ržių ir cukraus. Iš tolo namų langai buvo tamss, prasto šviesos ruožo iš vaikų kambario nematyti. Moteris paspartino žinsnį. Palikusi pirkinius ant slos, nenusivilkusi ir nenusvusi ji skubi paklo į viršų. Vaikai sndriavo. Moteris užklojo vresnj ir, nededama šviesos, nusileido laiptais į apač. Tik dabar ji pastebėjo šunį. Jis prišokęs lžtelėjo jai plaštaką. Krptlėjusi moteris atitraukė ranką. Šuo taip pat atšljo ir, suviginęs uodegą, pasitraukė atatpstas.

Jis inktė net pasikkčiodamas. Pavdėjau prie stalo. Norėjau, kad išgirst, kaip skambiai į grindis kaukši sušlę jo medinkai, kad pamatyt bligančią, tepalu ištpliotą odą. Bet jis spriojosi ir vis verkė. Mačiau, kaip už lango sniego skrys atsklo nuo psnies ir it lengvas dmelis nuplaukė laukais. Kai atsigržiau, jo jau nebebuvo. Per skriuojančius laukais sniegus, pro debesis leknt mnuliui, jis brido į gdžių miškų apsuptą kaimą, kur žiemos rytais tokia blški šviesa prasimušdavo pro užšlusius langus ir gulint ant krosnies girdėdavosi, kaip dunsi motinos stumdomi puodai...