Komplekinis testas - 6

 Prie vakarienės stalo 

Albertas ir toliau, kaip visiems atrodė, dėjosi ess išauklėtas jaunuolis, kuris, tiesa, turi savų pažrų, bet, suprantama, dėl tam tikrų priežčių, tik jam vienam žinomų, kukliai jas nutyli, leidamas kalbėti vrsniesms ne dėl to, kad pasimoktų, o kad jam būtų duota ramybė. Sis vaidmuo, nors iš šalies ir keistas, jam nelabai tiko, todėl, savaim suprantama, netrukus pasijuto nesavam kail. Tačiau, šiaip ar taip, jis nenorėjo ginčtis su tėvu, kurio paprastai kiek įmanydamas vengė. 
Otonas, žnoma, tlomis vis tai tik stebėjo, taigi niekas gera val nebandė sumeti nutrkusio vangaus pokalbio. Visi, bej, skubėjo pavakarieniauti, vienas kitam mandagi ir, kit vertus, rpstingai patarnaudami, drovi žaidami desertiniais šaukšteliais ir, be kit ko, su agailėtinu blaivumu laudami tos akmirkos, kada iš tikrj bus galima atsiklti ir, be abjo, iivaikščioti. Tiktai šią valandą Otonas iki didžiausių smulkmnų pajuto, kad vienatvė, nuožmi ir negailstinga, ir beviltiškas šaltis sustindė ir nuskurdino jo bičiulio nenussekus santuoką ir, be abjonės, gvnimą, kuris, atrodė, slinko iš pirmo žvilsnio gana ram vaga. Probėšmais žviltelėjs į Albertą, pastebėjo, koks suirzs ir ištsusiu veidu jis stebeilja vos paltėtus valgius, ir iš valandėl sutikto žvilsnio suvokė, kaip jam, Albertui, graudu ir gėda, kad viskas, dej, išaiškėjo. 
Tai buvo liūdnas rgnys, ir staiga toji abjinga tyla, drovus šaltumas ir nelinksmas santrumas prie vakarienės stalo, rgis, ėmė šaukte šaukti apie Alberto gėdą. Tą akimirką, tiesa, Otonas pajuto, kad toliau kiekviena jo viešnagės diena tiktai bauri pailgins šį stebėjimą, gėdingą ir, aišku, negarbingą, ir, be abjonės, kankins bičiulį, kuris šlkštėdamasis bandė apsimetnėti ir nebeturi nei jėg, nei nuotaikos pagržinti savo varganą būsną stebėtojų akyse. Vadinasi, atėjo metas vis tai baiti.