Komplekinis testas - 7

 Atminties kalba 

Kiekvieną akimirką - ar pripažstame, ar nepripažstame vis tai -mes, dej, esame iki mūsų gvenusij valdžioje. Ir iš tikrj ten, kur nėra atminties, ne tik laikas tuščias, bet, be abjonės, ir erdvė, ir medžiai, ir uolos mums bloj apie vis tai, tačiau mes, juos pamažl nueinančius į užmarštį, vargu ar suprantame. Taigi tik per atmint galim išmokti suprasti jų, išėjusj, mstysną ir kalbą (Česlavas Milošas). 
Atmintis, atminties kalba - kokia ji? Kokius privalėtume surinkti žodžių derinius, kokia turėt būti minčių seka, kad nesumenkintme sudėtingo žmogaus - krėjo pasaulio? Kokiais klausmais ir atsakmais turėtume prisiliesti, kad neiškreiptme jų, išėjusj, suvokimo? Ar galėtme individualiai, kitaip sakant, asmniškai išgventi vidinę patirtį tų, kurie gveno ir mirė iki mūsų? Klausmas tarsi ragina suklsti, o M. Schelerio mintis - „Žmogus - klausmas, paslaptis, kurios, bej, dar niekas nėra atsklds iki galo" - verčia glintis į gvenmą, kurio paslaptis nusineša nebtis. Individual dvas tu tarsi trokšti pajusti žmogaus ir špus egzistuojnčio gamtos pasaulio vienovę, kurios, beje, savo gvenmu ir kryba siekė Bronius Radzevičius. Tačiau vis lieki jo degančios energijos ššėlyje iki tol, kol esaties pauzė leis pajusti gimstančią mintį, išgirsti sielos balsą. Įsiklausai ir, suprantama, minčių srautai jau nebelidžia nurimti, iškelia iš praeities prisimnmų krėjo tikrovę, lyg ir žinomą, bet, dej, nepažintą, paslaptingą. Supranti, jog, ko gero, toji tikrovė dar nesuvokta, kaip iki galo nesuvokta ir tai, kas lmia žmonių likimus. O ar lmta vis tai suprasti? Ar neprislopins lemties šviesos žodis „nežinau", kurį, bej, ištaria rašytojui artimi žmonės, bendraujnts su juo mintimis? Ar neverta apie vis tai pamstyti?