Komplekinis testas - 8

Ruduo

Už lango šiurpi stūgauja vėjas, drskydamas medžių lapelius, grsindamas artėjančja pūga, gdindamas žvarbiu lietumi. Kieme šalto lietaus ašaromis verk paniurusi vieniša liepa, bermanti šal sutršusio šulinio, kažin kada rsto žuoliniais rstais. Netolies, špus namo, nutss sodas, nusastytas jaunučiais medliais. Pagelt lapliai, nutrūk nuo glžnų šaklių, gainiojmi rudens vėjo, nedidelis skriais supasi ore.
Kambarje tylu ir tamsoka. Tik besikrnančioje krosnyje rtkarčiais spratelėj malkos, kurių ugnis, čia prigdama, čia vėl įsiliepsnodama, neaiškiai apšviečia kambario kertėje stovinčią nedidelknygų spintą. Mslingai žriu į rausvuosius ugnies liežvėlius, į smulkss kibirkštis, lyg laudamas iš kakur atklstančio stebklo. Valandėl susimstau. Už lango igirstu žinsnius ir nedrstu nė pasijudinti. Nors žinsniai pažstami, žinau, jog niekas neuklys, nes, kas buvo, nebesugr, kas praėjo pro šalį, ne pas man skubėjo.
Malkos beveik sudegė, ir liepsna užgso, tik mėlnosios liepsnlės dar tebelaižo apyskaidrs žarjs. Paimu gelžins rpls ir maišau įkaitus krosnį. Rplės grit parausta, ir man atrodo, kad jomis pamaišiau ne gstančss krosnje žarjs, bet paliečiau iblėsusius praeities prisiminimus, bej, man pač brangius.
Motna, palinkusi prie besikrnančios krosnies, verda skurdž vakarien. Tėvas prie blausios spinsulės taiso apnasrį, šveičia surdjusius žslus. Prie padento stalo sėdi susimčiusis veidais vrsnieji broliai su jauniausj sesr. Žbalinės lmpos blausi apšviestoj grčioj tylu ir rdniškai liūdna. Tik smarkaus vėjo skriai, klbendami laukjs pirkios duris, įkri drumčia tą tylą - paslaptingj ir mslingj.