Kompleksinis testas (rašybos įgūdžiams ugdyti). Testas 1

Tokia Dievo valia

Baltaragis, maldaujamai žviltelėjs į bobutę, suklupo dar kartą prie i Marcelės lovos ir sutiko jos visa pakelntį žvilsnį su švintanč pro skausmus špsna.
Tada Baltaragio širdje sursno viltis, kad viskas laimngai pasibais ir kad Marcelės kančia bei sielvartas pavirs dviguba abjų laime.

Su ta viltimi Baltaragis išėjo į malūną, nors slgmas rūpsčio ir drskomas nujautmo abjonių.
Tuoj pat palido suktis malūno sparnus, kad jie greičiau skaičiuot lėtai slnkantį laiką, o jis pats, klausydamas girnų ūžmo, žiūrėjo į viršutinį langelį, laudamas ir baisiai nermaudamas.

Pro lėtai besisukančius malūno sparnus pamažu krito pirmosios snaigės ir, mirgliuodamos šviesiomis žvaigždutėmis, nutpdavo ant sušlusios žemės.
Dangus buvo apnks, išblėss, be prošvaistės. Pro sniego ūką stingo pakalnėj ežras, ir pakraščių pšynų viršūnės dengėsi baltomis droblėmis.

Baltaragis nerami lkrvo, klausydamas malūno ūžsio ir pamažu slnkančių žiemos stemų.
Pagaliau trobos lange sumirgėjo žbrėlis, ir, tikėdamasis atrasti naujai užgmus ir niekad neužgsnč laimę, Baltaragis stinstanč širdimi puolė pro laukjs duris į trobą.
Pirkioje pasitiko Baltaragį susirūpinusi bobutė su klknčiu naujgmiu ant rankų, o prie Marcelės lovos degė vškinė žvkė.
Krūptelėjs Baltaragis žviltelėjo į kūdkį ir, akimirk pastovėjs, puolė prie žmonos, nesuprasdamas, kas čia įvyko. Marcelė gulėjo be ždo, išblusi kaip drobė ir užmrkusi šviess aks.

- Tokia Dievo val, - atsiliepė bobutė ir, maldydama naujgmį, paguodė: - Gimė duktė - mirė motna.

Baltaragis neišgirdo jos žodžių ir kūdkio verksmo, tiktai pats netko ždo ir, pajuts, kad viską pasaulyje prarado, apsikabino žmonos lavoną, sustingdamas vietoje.

Po laimingos vasaros ir giedro rudens už langų lidosi rūčios žiemos stemos.

Pagal K. Borutą