VALSTYBINĖS KALBOS 3 KATEGORIJOS TESTAS

Kas geriau – knyga ar televizorius?

A
    R. Ž., modelių agentūros vadovė, jauna mama. Paskutinį kartą skaitė knygą būdama
nėščia. Vaikeliui išvydus pasaulį, tam laiko ji nebeturi. Jei po dienos darbų kada ir
nusitveria knygos, paskaityti vis tiek nepavyksta – iš nuovargio užmiega. Dėl to moteris
apgailestauja, bet tą trūkumą bando kompensuoti kitais dalykais – kinu, teatru. Moteris
nė nemėgsta fantastinių knygų, o visa kita literatūra jai patinka. Viena didžiausių įspūdį jai
palikusių knygų – „Dinos knyga“.
    Knygų apie vaikų auginimą, auklėjimą jauna mama neskaito, išskyrus vieną, kurią
perskaitė dar būdama nėščia. Jos manymu, visa reikalinga informacija, kaip reikia auginti
vaiką, ateina natūraliai.
    Dabar jos nuotaika dažniausiai tokia, kad laisvalaikiu žiūri televiziją. Per Lietuvos
kanalus rodomos laidos ir kino filmai jai visai patinka. Ji sako nesanti reikli žiūrovė. Nors
retkarčiais jai atrodo, kad serialų gal per daug, be to, jie labai panašūs.

B
    V. B., ministrė. Nors ir labai užimta, randa laiko ne tik į žydrąjį ekraną akį užmesti, bet
dažnai į rankas paima ir knygą. Moteris nesako, jog viena geriau nei kita. Skaityti knygą
ar žiūrėti televiziją ji renkasi priklausomai nuo nuotaikos. Moteris sakė per mėnesį
perskaitanti po knygą ar porą, o per atostogas dar daugiau.
    Paprastai ši moteris skaito lengvo turinio knygas: „Gal tai juokingai skambės, bet
dažniausiai renkuosi nesudėtingą lektūrą, pavyzdžiui, detektyvus. Bet ar tai blogai?“
    Rytą pradedanti su televizoriumi, vakare, jei tik būna namie, moteris visuomet
pasižiūri diskusines laidas. Be to, ministrė stengiasi nepraleisti laidų, kuriose kalbama apie
jos darbo sistemą. Filmus moteris žiūri rečiau, bet savaitgaliais pailsėti tai visai neblogas
būdas. O serialai? „Atleiskite, bet tikrai ne…“ – atsakė ministrė.


C
    A. Z., verslininkė. Jai televizorius reikalingas tam, kad galėtų pasižiūrėti žinias bei dar
vieną kitą humoristinę ar informacinę laidą. Kitokių laidų bei serialų nemėgstanti
moteris televizorių įsijungia, jei savaitgalio vakarą su šeima leidžia namuose. Tuomet ieško
šiuolaikiško filmo. Savaitgaliais skaitanti tik spaudą, šiokiadienių vakarus veikli moteris
paprastai pasiima į rankas knygą. Per atostogas 80 procentų laiko skaito ir visuomet
pritrūksta knygų. Kartais pavarto knygas apie valgį gaminimą ar gėlių priežiūrą.
   Jauna moteris skaito ir vaikiškas knygeles drauge su sūnumi. Ji priduria, jog kaip tik
vakar jiedu baigė knygą apie Karlsoną. Dukra prie mamos ir brolio prisėda retai – ji skaito
pati. „Tačiau kartais drauge skaitome literatūrinių pasakų knygas. Po to aptariame, kaip
kiekvienas supratome simbolius,“ – sako verslininkė.

D
    R. D.-L., savivaldybės tarybos narė. „Knygą galima pasiimti kada tik nori, o per televiziją
rodomas geras filmas nelauks“, – sako pašnekovė. Apskritai ši veikli moteris skaito
labai daug knygų. Beje, puikiai anglų kalbą mokanti moteris knygas skaito angliškai, nes
mano, jog geriausia skaityti originalo kalba.
    Namie turinti nemažą biblioteką verslininkė sako, jog nelabai gali ja pasigirti, nes
be­maž visos knygos – detektyvai, kriminalinės teismo bylos bei siaubo romanai. Tokia
literatūra jos šeimai geriausiai tinkanti prieš miegą.
    Aštrių pojūčių moteris ieško ne tik knygose, bet renkasi ir panašius filmus: psicho­loginius,
siaubo. Ji tik apgailestauja, kad per televiziją retai rodo gerus šios rūšies filmus.
Turėdama laiko, veikli moteris eina į kino teatrus.


Apie knygas kalbasi su artimaisiais.

Knygas geriausia skaityti ta kalba, kuria jos parašytos.

Per televiziją visai nežiūri serialų.

Per televiziją mažai rodoma gerų įtempto siužeto filmų.

Palankiai vertina televizijos programas.

Ir televizija, ir knyga - vienodai geras laisvalaikio leidimo būdas.    

Savaitgaliais paprastai knygų neskaito.   

Dabar knygas moteriai atstoja kiti pomėgiai.

Vakare patinka skaityti knygas apie nusikaltimus.

Praktinių patarimų ieško ne knygose.   

Didžiąją laisvalaikio dalį praleidžia su knyga.

Savaitės milijonieriams reikia artimųjų supratimo

    Nuo penkių ryto tvarte aplink gyvulius tūpčiojantys Regina ir jos sutuoktinis Bronius garsiai
svarstė, kaip išleis milijoną litų. Nuosavo namo jiems nereikia.  Gal nusipirks naują
televizorių, nes senasis veikia tik patrankytas. Pravers ir nauja mašina. Likusius pinigus padalys vaikams.
    Taip besvajodami sutuoktiniai beveik pamiršo, jog to išsvajoto milijono dar neturi, bet tikisi
išlošti. Pačioje sostinėje pirktas „Teleloto“ bilietas juk turi būti laimingas.
     Psichologai pasakytų, kad šalia alkoholizmo plinta ir kita priklausomybė – lošimas.
Psichologai įsitikinę, kad lošėjai dažniausiai lošia ne dėl pinigų. Remiantis šiuolaikinė priklausomybių
samprata, azartinių lošimų priklausomybė yra tokia pati kaip ir alkoholio, interneto, pirkimo ir
panašių dalykų. .
    „Priklausomybė – liguistas meilės ir pasitikėjimo santykis su objektu ar įvykiu. Jos formavimasis
labai priklauso nuo to, kokie asmens socialiniai ryšiai. Jei jo nesupranta, neparemia šeima, draugai,
aplinkiniai, jei bendravimas nesuteikia jam malonumo, didelė tikimybė, kad atsiras priklausomi
santykiai. O priklausomas žmogus atsisako natūraliai tenkinti emocinius poreikius“, – sako Vilniaus
universiteto Psichologijos katedros docentė Audra Kairytė. .
    Loterijos bilietus perka ne tik minėti Pasvalio rajone esančio kaimo senbuviai. Perka beveik visas
kaimas. Net sekmadienio mišias daug kas dėl to praleidžia. Mat kunigas pamokslauja būtent tuo
metu, kai per televizorių rodo „Aukso puodą“. Baiminasi, kad jei pats nesužinos laimėjęs milijoną,
pavydūs kaimynai gali ir nepasakyti. .
    Tai nereiškia, kad kaimiečiai materialėja. Psichologai tvirtina, kad kaimo žmonės vienišėja.
Kaimiečiai jaučiasi nereikalingi nei valdžiai, nei savo vaikams.  Bažnyčia jau ne visiems padeda
užpildyti atsivėrusią tuštumą.
    Loterijos bilietus perka ir savo sėkme tiki ne tik juodadarbiai. Lošia ir patys loterijos įmonių
darbuotojai. Vienos įmonės direktoriaus pavaduotojas taip pat sako kartkartėmis nusiperkantis
„Teleloto“ bilietėlių. Prisipažįsta, kad galėtų azartiškiau įsitraukti į lošimą, bet jei išloštų, kaip reikėtų
pasiaiškinti visuomenei. .
    Loterijos įmonių darbuotojų manymu, loterijose laimę dažniausiai bando optimistai. O kad tokių
optimistų daugėja, rodo ir padidėjusi loterijų įmonių apyvarta. Loterijų rinka atsigauna. .
    Psichologai sako, jog žmonės lošia siekdami patirti malonumą, kitų stiprių jausmų. „Žmonių
tarpusavio santykiai neturi tokios tvirtos malonumo garantijos. Draugai, mylimasis ar mylimoji,
šeimos nariai gali nuvilti, įskaudinti.  “ – sako Audra Kairytė.
    Tačiau psichologai, gydytojai netrykšta optimizmu. Pasak jų, arba ne lošėjų, o loterijų organizatorių
optimizmas. „Netikiu, kad tie, kurie pralošė, nepatyrė kad ir nedidelės nevilties“, – sako gydytojas
psichiatras Motiejus Kanauka. Taigi čia joks optimizmas, kad žmonės nuolat perka bilietus.
Tačiau iliuzijai subliūškus nusivylimas neišvengiamas. Iki depresijos tada jau visai netoli.
    Vis dėlto specialistai sutinka, kad iliuzijų reikia. Pačiam gydytojui kai kurie pažįstami pasidžiagia,
kas nusipirkę loterijos bilietą jie bent savaitę jaučiasi lyg milijonieriai. Bet jei pralošia didelę
sumą – kamuoja depresija.
    Blogiausia, kad ir išlošęs žmogus nepajunta laimingas. Vienai keturiasdešimtmečių porai pasisekė
ir iš loterijos įmonės grįžo su televizoriumi.  „Penkerius metus be pertraukos žaidėme ir
tik televizorių laimėjome. Kvaili esame, todėl ir žaidžiame.“ Ši kauniečių šeima, kaip ir sutuoktiniai
iš Pasvalio rajono, tikėjosi milijono.

A Vis dėlto jis – vienas loterijas organizuojančios įmonės vadovų.

B Ir pardavėja bei loterijos organizatoriais kaimo žmonės nelinkę pasitikėti.

C Tačiau prakalbinta moteris neslėpė nepasitenkinimo.

D Lošdamas žmogus pasijaučia reikalingas.

E Visos šios priklausomybių rūšys turi panašias atsiradimo priežastis, panašūs ir
      socialiniai bei psichologiniai padariniai.

F Tokių viltimis gyvenančių žmonių Lietuvoje – tūkstančiai.

G   Tai tik iliuzija, kad pasisekęs ir žmogus išspręs ekonomines savo problemas.

H    Užtenka ir to nedidelio, kurį gal reikėtų šiek tiek paremontuoti.

I   Žinoma, Lietuvai dar toli iki tokio loterijų bumo, kokį matome užsienyje.

J  Nepasitenkinimas ekonomine ir socialine padėtimi vis didėja.

K O lošimas – niekada.

L  Kaip ir kitos priklausomybės, lošimas tenkina emocinius asmens poreikius, kurių
    jis negali patenkinti kitais būdais.

    Aštrių pojūčių mėgėjų Vilniaus požemiuose mirtini pavojai. Dieną naktį tamsoje
skendinčiuose ilguose tuneliuose galima į gilią duobę.
    Nors požemių rūmų sienos atrodo tvirtos, tačiau jos gali metų naštos. Narsuolis gali būti
palaidotas po žemėmis gyvas.
    „Sostinės“ korespondentas po požemius, išraustus Antakalnio ir Šeškinės kalnuose.
Šiuo metu tuneliai visiškai apleisti. Įeiti į juos gali , nes durys jau seniai nerakintos. Tačiau patekęs
į požemius, atgal į lauką ne tik smalsuolis, bet ir visur mėgstantys lįsti vaikai.
    Žurnalistus palydėti  paaugliai pasakojo, kad Antakalnio požemiuose yra ir antras aukštas.
Į jį veda dar visai nesugriuvę laiptai. Kol kas tvirtos ir tunelių sienos. Tačiau šis įspūdis .
Viena šachta jau užversta žemėmis.
    Šeškinės kalno požemių būklė apverktina. Prie durų – šiukšlių kalnai. Tačiau į požemius retai
kas . Čia karaliauja šikšnosparniai. Pašvietus prožektoriumi, jie ima blaškytis. Tačiau
gyviai greitai pradingsta ir pasislepia ventiliacijos angose.
    Lietuvos istorijos instituto specialistai dūsavo, kad požemių nėra tiek daug, todėl tyrinėtojai jais
nesusidomėjo.  apie šiuos statinius jie niekur nebuvo rašę. Krašto apsaugos ministerijos
sekretorius sakė, kad tik viename leidinyje minima, jog Antrojo pasaulinio karo metais vokiečiai tuose
požemiuose buvo sandėlius. Sovietiniais laikais Antakalnio požemiuose buvo Lietuvos kino
studijos saugyklos. Paaugliai sakosi matę besimėtančių dėžių su kažkokiomis juostomis. O senesni
šio rajono gyventojai mena, kad tuo metu buvo pastatytas mūrinis pastatas sargams, teritorija
aptverta, o į požemius  elektra.

    37 metų vilnietis verslininkas Genadijus pirmąjį savo lobį rado septynerių metų. Kiekvieną
vasarą  pas močiutę mažasis Gena girdėdavo vyresniųjų pokalbius, esą jų sode užkasti
vertingi daiktai. Tokios senelių kalbos pirmokui darė didžiulį įspūdį. Matyt, tokių kalbų  
atsiradęs noras tą lobį rasti.
     pirmąjį radinį, verslininkas nusišypso. Tai nebuvo dideli turtai. Tačiau  beyrančią
medine dėžę su stalo įrankiais bei porcelianiniais indais, jam užgniaužė kvapą. Nuo tada lobių
paieška tapo Genadijaus pomėgiu.
    Į Genadijų kreipiasi daugybė žmonių  padėti surasti paslėptus savo ar giminių turtus.
Grįžę iš Sibiro, tremtiniai mėgina rasti prieš karą  vertingus daiktus. Neseniai vienos senutės
prašymu Genadijus lankėsi Joniškio rajone. Iš atkastos dėžės  savo motinos daiktus, moteris
nesulaikė ašarų.  laimingą senutę, nesunku buvo suprasti atlikto darbo prasmę.
    Žmonių pasakojimus apie lobius Genadijus vadina pasakomis. Pačią įdomiausią legendą laiko
legendą apie Lietuvoje  Napoleono auksą. Pasiklausius lietuvių, atrodo, kad visuose
panemunės kaimuose Napoleonas primėtė statinių su auksu.
     nusifotografuoti prie žymiojo Vilniaus barbakaną – gynybinės sienos, lobių ieškotojas
pasakojo, kad vienoje iš septynių šachtų suslėptos barbakano vertybės. Nors statybininkams
šachtas, rasti lobį nėra jokių galimybių, Genadijus neketina atsisakyti savo pomėgio. Jis ir toliau
kasinės,  kada nors surasti lemtingąją auksą skrynią.

Įrašykite praleistas raides. 

Gintaras:    Kai turėdavau darbą, grįždamas namo po kiekvienos algos negalėdavau praeiti
                    pro momentinių bilietų pardavėjus. Dabar – kadangi esu bedarbis – šį malonumą
                    sau leidžiu tik labai retais atvejais. Sovietmečiu esu laimėjęs 25 rublius.
                    Tais laikais tai buvo nemenka suma. Na, o litais didžiausia laimėta suma yra
                    20 litų. Ne kažin kas, bet geriau negu nieko.

Irena:          Jei netiki fortūna, neverta ir žaisti. Juk laimi tik tie, kurie bando laimę.
                    Kadangi esu loterijos bilietų pardavėja, būtų nuodėmė ir pačiai nepabandyti,
                    todėl beveik kasdien pati iš savęs perku „Milijonieriaus“, „Žalgirio“ ir
                    „Sekmadienio loto“ bilietėlių. Deja, kol kas laimėjimais pasigirti negaliu.

Aleksandras:    Aš fortūna tikiu, tačiau loterijos bilietų neperku, nes tai – tikras pinigų
                          švaistymas. Be to, esu įsitikinęs, kad tik nedaugelis loterijų platintojų šiuo
                          verslu užsiima sąžiningai. Daugelis yra susigalvoję įvairių, paprastiems
                          žmonėms nežinomų apgaulės būdų.

Eglė:            Jei netikėčiau sėkme, tikrai nebandyčiau laimės loterijoje. Kai kišenėje lieka
                     vienas kitas nereikalingas litas, išleidžiu jį loterijos bilietams, o ne
                     pramogoms. Juk kažkas vis dėlto laimi dideles pinigų sumas, todėl tikiu, kad
                     vieną kartą tai būsiu aš.

Liutauras:    Fortūna tikiu, bet loterijų bilietėlių nesu pirkęs. Man labai patinka dalyvauti
                     įvairiose viktorinose ar žaidimuose, kuriuos rengia radijo ar televizijos
                     stotys. Čia gali laimėti savo protu, gebėjimu greitai reaguoti, o tikėtis, kad
                     staiga, kaip iš dangaus, nukris aukso puodas – ne man. Štai neseniai radijo
                     stotyje „Kauno fonas“ laimėjau 2 bilietus į teatrą.

Apolonija:    Fortūna tikiu, bet loterijos – anokia čia fortūna. Lošimas loterijoje – kaip
                     sėdėjimas rankas sudėjus. Kai žmonės imasi konkrečios veiklos, tada ir sėkmės
                     pradeda. O loterijos tik pinigus iš žmonių vilioja. Juk laimi tik vienas litas,
                     o kiek yra nieko nelaimėjusių, daugybė pinigų tiems bilietėliams išleidusių.

Kazimieras: Na, žinoma, kad tikiu. Kai tiki, kad pasiseks, tai taip ir bus. Nors, kaip ir
                     visi, mėgintanys laimėti loterijoje, sunkiai įsivaizduoju, ką daryčiau, jei
                     laimėčiau daug pinigų. Tikriausiai sutrikčiau, galvočiau, kad sapnuoju. Ko gero,
                     didžiausias įdomumas yra ne pats laimėjimas, o tas momentas, kada trini
                     bilietėlio apsauginį sluoksnį ir sužinai, ar bilietėlis yra tikrinis – laimėjau ar ne... 

A Dauguma loterijos platintojų dirba nesąžiningai. 
B Mėgsta dalyvauti viktorinose.
C Nežinotų, kur panaudoti laimėtus pinigus.
D Loterijos bilietėlius perka dažnai.
E Tikisi laimėti aukso puodą.
F Atliekamus pinigus išleidžia loterijoms.
G Loterijos bilietėlius perka tik kartais.
H Kai dirbi, tai ir sekasi.

Gintaras

Irena

Aleksandras 

Eglė 

Liutauras 

Apolonija 

Kazimieras